Vyriausybei bejėgiškai skėsčiojant rankomis ir pasyviai  stebint nevaldomą degalų kainų augimą, kuris, neabejotinai, įtakoja ir kitas paslaugų bei prekių kainas, o reiškia ir gyventojų pajamas, ypač skaudžiai socialiai remtinus, opozicija mėgina taisyti padėtį. Seime surinkti reikalingi 47 parašai Akcizų įstatymo pakeitimui, kuriame siūloma maždaug penktadaliu sumažinti benzino akcizą.

    Premjero A.Kubiliaus reakcija į šią iniciatyvą, kaip jau tapo įprasta, buvo atsaini. Esą akcizų mažinimas nėra racionalus sprendimas, nes tai mažintų biudžeto pajamas. Vyriausybės vadovas po to dar populistiškai pridūrė banalų ir visiems žinomą faktą, jog iš biudžeto išlaikomos ligoninės, mokyklos ir t.t. Matyt, norėdamas nukreipti kritiką į opoziciją, esą ši siekia mažinti jautrių sričių finansavimą.

    Mūsų šalies aštuntųjų įstojimo į NATO metinių išvakarėse viena iš konservatorių lyderių, krašto apsaugos ministrė R.Juknevičienė, partijos tarybos posėdyje pareiškė, jog „partija (suprask, konservatorių) atvedė Lietuvą į NATO“. Ir nors šis propagandinis pareiškimas gal jau nieko ir nenustebins, tačiau pamėginkime, nemenkinant ir konservatorių nuopelnų, trumpai apžvelgti bent jau pagrindinius šalies stojimo į Aljansą istorinius faktus.

    Pirmąjį ir , ko gero, svarbiausią žingsnį padarė 1994 metų sausio 4 dieną Lietuvos Prezidentas A.Brazauskas, išsiuntęs laišką tuometiniam NATO generaliniam sekretoriui M.Werneriui su prašymu priimti Lietuvą į Aljansą. Kad tai buvo labai svarbus žingsnis, iš esmės nulėmęs mūsų sėkmę, liudija ir tai, kad ne visoms šalims tai pavykdavo padaryti. Pavyzdžiui, Ukrainai, kurios Prezidentas V.Juščenka savo laiku taip pat yra panašų pageidavimą išsiuntęs, narystės, ir dėl paties laiško turinio, ir todėl, kad šalies politinės partijos neturėjo šiuo klausimu konsensuso, pasiekti nepavyko. A.Brazausko kreipimasis į NATO, paremtas plačiu pagrindiniu šalies politinių jėgų sutarimu, ir buvo tas sėkmės receptas. Lietuvai po to dar septynerius metus reikėjo atlikti vadinamus „namų darbus“, įrodyti savo pasiruošimą ir tinkamumą narystei. Ir čia – didžiausias ne politikų nuopelnas, o, visų pirma, mūsų karių, karininkų, diplomatų, įvairiausių taikos palaikymo misijų dalyvių, o taip pat plataus visuomenės palaikymo rezultatas. Taip pat gerų ir artimų santykių su kaimyninėmis šalimis, pirmiausia su Lenkija, kuri tapo tikra Lietuvos narystės NATO advokate, pasekmė. Tuometinis Lenkijos Prezidentas A.Kvasnievskis, su kuriuo A.Brazauskas, vėliau V.Adamkus, palaikė šiltus draugiškus santykius, iš tiesų, ypač Lenkijai keliais metais anksčiau tapus NATO nare, visuose lygiuose ir viršūnių susitikimuose karštai gindavo ir pabrėždavo Lietuvos, kitų Baltijos valstybių narystės NATO svarbą.