Kada bankiniai ekspertai, uždirbantys per dieną (ne per mėnesį, pabrėžiu) minimalų atlyginimą svarsto, kad jis Lietuvoje per didelis ir pateikia daugybę spekuliacinių argumentų, kad jo nereikia didinti, jau per daug nesistebiu.

Nors žinomas Vilniaus universiteto profesorius R.Lazutka savo puikiame komentare DELFI „Bankininkai žino viską, tik ne kur dingsta kliento pinigai“ dar stebisi. Jis rašo: „Seniai stebina komercinių bankų interesų erdvės. Kokių patarimų jie viešai nedalija valdžiai ir žmonėms – ką daryti su minimalia alga, kaip pasirūpinti senatve, kaip tvarkyti mokesčius, kokiu transportu važinėti mieste, kada įsivesti eurą, kokias pašalpas mokėti nėsčioms moterims ir t.t. ir pan.“

    Neseniai išrinktas naujasis Europos Parlamento pirmininkas vokiečių socialdemokratas Martinas Šulcas pareiškė, jog taupyti būtina, tačiau nemažiau svarbu, o gal dar svarbiau, yra ekonomikos augimo skatinimas. Tai – labai aktualu ir Lietuvai, kurios dabartinė valdžia kalba tik apie taupymą, „diržų veržimąsi“, finansinę discipliną, tačiau visiškai nieko nei kalba, nei daro ekonomikos skatinimui, darbo vietų steigimui ar jau bent išsaugojimui.

    Greičiau priešingai – po vadinamos finansinės drausmės politika dangstomas neveiklumas, o ypač tų ministerijų, kurios yra pirmiausia atsakingos už ūkio plėtrą, ekonomikos skatinimą. Pažvelkime į finansų ministerijos neseniai paskelbtus skaičius ir pamatysime, kad būtent Ūkio, Aplinkos, Susisiekimo bei Energetikos ministerijos dėl valdininkų nerangumo bei nekompetencijos praėjusiais metais neįsisavino beveik pusantro milijardo litų valstybės biudžeto ir ES paramos lėšų. Aplinkos ministerija nesugebėjo panaudoti beveik ketvirtadalio milijardų litų tik už 2011-uosius, skirtus klimato kaitos programoms, neskaičiuojant jau keletą metų įšaldyto milijardo renovacijai …  Susisiekimo ministerija – virš 400 milijonų, Energetikos – 374 milijonų, o Ūkio ministerija 260 milijonų litų, skirtų būtent ūkio plėtros ir konkurencingumo didinimo programoms. Ir visa tai – toliau augant bedarbystei, emigracijai, didėjant pašalpų gavėjų skaičiui.

     Du trečdalius savo kadencijos snūduriavęs, o gal interpeliacijos pažadintas, aplinkos ministras G.Kazlauskas netikėtai drąsiai pareiškė, jog siūlysiantis Vyriausybei kelis kartus padidinti valstybės paramą renovuojamiems daugiabučiams. Kitaip sakant, grįžti prie dar ankstesnės Vyriausybės 2007 metų sprendimo, nors dar prieš savaitę Seime, jau minėtos interpeliacijos metu, nemirkčiodamas aiškino, jog jo pasiūlytoji būsto renovavimo programa - gera, naudinga žmonėms, tik jie šito nesupranta...

    Priminsiu, jog dabartinė Vyriausybė dar 2009 metais sumažino ankstesnės Vyriausybės teikiamą paramą daugiabučių gyventojams nuo 50 iki 15 procentų. Ir kas blogiausia, sumažino krizės metu, kad gyventojams, norintiems renovuoti namus ir taupyti šilumą, tektų dengti jau ne 50, o 85 procentus renovacijos kaštų. Tokiu „išmintingu“ sprendimu visa renovacija buvo beveik trejiems metams „užšaldyta“.

    Šio sprendimo pasekmės liūdnos – ne tik 30 tūkstančių renovacijos laukiančių daugiabučių, dar padidėjusios šilumos kainos gyventojams, dar pasunkėjusi, ypač pensininkų jau ir šiaip nukentėjusių dėl sumažintų pensijų, padėtis. Finansinei krizei įsibėgėjus, statybų sektoriaus skatinimas galėjo tapti tuo ekonomikos varikliu, kuris būtų gerokai sušvelninęs jos pasekmes. Galėjo, bet, šiandien akivaizdu, dėl šios dešiniųjų Vyriausybės trumparegiškumo, netapo. O kitų ekonomikos skatinimo būdų jie taip ir nepasiūlė. Būtent todėl turėjome ir tebeturime vieną giliausių tarp ES šalių ūkio nuosmukį.

    Vyriausybei nepajėgiant susidoroti su esminėmis valstybės problemomis, tokiomis kaip bedarbystė, emigracija (kai kas jau ją vadina evakuacija), biudžeto surinkimas, nepasistūmėta ir energetinės nepriklausomybės linkme, toliau bankrutuoja ypač smulkus ir vidutinis verslas, iš šalies bėga investuotojai, o Skandinavų bankai ramiai tęsia finansinių resursų išvežimą iš Lietuvos, tuo pat metu Premjeras vis dažniau naudoja kovinę – karinę retoriką. Štai, pradėdamas Vyriausybės posėdį, A.Kubilius pasveikino viešuosius ir privačius interesus pažeidusį ūkio ministrą su „nesibaigiančia kova“.

    Panašiai vertina Premjeras ir nelabai ką nuveikusį energetinės nepriklausomybės linkme naujai įsteigtos energetikos ministerijos vadovą. Tą patį, kurio nekompetentinga veikla    sužlugdė Lietuvos atominės elektrinės projektą, pabrangino net palyginti pigiai importuojamą iš Rusijos elektrą gyventojams, taip pat gamtines dujas, už kurias visi mokame brangiausiai Europoje. Tą patį, kurio veiklos „rezultatai“ – sparčiai kylančios Kaliningrado ir Baltarusijos atominės elektrines, o konservatoriams artima elektros importo įmonė jau pasirašinėja išankstinės sutartis dėl elektros pirkimo į Lietuvą. Tačiau visą šią veiklą Premjeras lygina kone su Vasario 16-sios aktu... Aišku, vasario 16-sios išvakarėse Premjerui gal ir netyčia išsprūdo toks šventvagiškas palyginimas, tačiau visi tokie ir panašūs teiginiai rodo, kad konservatoriai ir jų lyderis apkasuose, o jų mentalitetas nėra ne tik demokratiškas, o ir nelabai pasikeitęs per daugiau kaip dvidešimt nepriklausomybės metų.

„Naktine“ mokesčių reforma sugriovę šalies ūkį, užtat pamaloninę užsienio bankus paskolomis su didžiulėmis palūkanomis ir perkėlę savo pačių pagilintos krizės kaštus ant pensininkų pečių, konservatoriai ir juos remianti Prezidentė D.Grybauskaitė gudrauja. Esą grąžinti sumažintas pensijas nuo kitų metų, kaip tai nusprendė Konstitucinis teismas, negalima, tačiau bus galima nuo 2012 metų.

    Kodėl nuo 2012-jų, matyt, daug aiškinti nereikia. Tai – Seimo rinkimų metai ir konservatoriai tikisi pamaloninti rinkėjus. Rinkimai jiems svarbiau ir už privalomą Konstitucinio Teismo sprendimą, ir už realius žmonių lūkesčius, ir, ką čia bepridursi, - tikrąją jų sunkią socialinę padėtį. Pensininkai neišvažiuos svetur, jau nepradės verslo, neturi kitokių galimybių papildomai užsidirbti pragyvenimui. Todėl neatsitiktinai, visa tai įvertinęs, konstitucinis Teismas ir priėmė sprendimą, jog pensijų dalis nusavinta neteisėtai ir turi būti sugrąžinta.

Smulkus ir vidutinis verslas – bet kurios ekonomikos pagrindas. Tai aksioma, kuri galioja visuomet – ar krizių, ar ekonomikos pakilimo laikotarpiais. Taip yra net ir šiandien Lietuvoje, ir tai liudija oficiali statistika. Smulkių ir vidutinių įmonių šalyje yra daugiau nei 98 procentai, į biudžetą jos sumoka per 52 procentus mokesčių, įdarbina apie 60 procentų darbo jėgos.

    Deja, būtent smulkusis ir vidutinis verslas dėl grobuoniškos užsienio bankų ir neteisingos šios Vyriausybės mokesčių politikos daugiausia ir nukentėjo. Jeigu 2008 metais Lietuvoje buvo per 120 tūkstančių smulkių ir vidutinių įmonių, tai šiuo metu jų liko mažiau nei 75 tūkstančiai. O ir didelė dalis išlikusiųjų susiduria su didelėmis negrąžintų kreditų, nemokumo problemomis. Jeigu pusšimtyje tūkstančių bankrutavusių ar dėl nepalankios mokesčių politikos pasitraukusių iš rinkos įmonių dirbo tik po 2 ar 3 darbuotojus, tai nesunku paskaičiuoti kiek gavome bedarbių, emigrantų, papildomų pašalpų gavėjų, netekome mokesčių mokėtojų.

Pagaliau dažnai ir daug šnekanti finansų ministrė prasitarė. Nevyniodama į vatą, Lietuvos laisvosios rinkos instituto bendraminčių būryje, I.Šimonytė tėškė: „bet krizės reikėjo...“ Kitaip sakant pasakė tai, ko ši konservatorių vedama valdančioji koalicija ir siekė, (nežinau sąmoningai ar ne) padidinusi 2008 metų pabaigoje mokesčių naštą, „pasitinkant“ iš svetur bankininkų (ne vyriausybių) sukeltą finansinę krizę.

    Toliau finansų ministrė minėtoje Laisvosios rinkos konferencijoje kalbėjo dar įdomiau – „mums būtina subalansuoti biudžetą ir krizė – labai gera priežastis, tai padaryti“. Tačiau  kyla paprastas ir natūralus klausimas, o  kodėl negalima balansuoti biudžeto be krizės? Ir kodėl biudžeto deficito mažinimas yra svarbiausioji šalies problema? O dar svarbesnis klausimas - ar šiai Vyriausybei pavyksta tai padaryti? Teisus, matyt, bus profesorius Povilas Gylys puikiame analitiniame straipsnyje „Kai biudžeto deficito vanagai užtemdo viešąsias gėrybes“  – „primityvi kova prieš biudžeto deficitą, tą deficitą gali padidinti“.  Mano požiūriu, ir tai liudija dabartinė biudžeto rodiklių statistika, viskas taip ir vyksta – biudžeto deficitas išaugo dvigubai, lyginant su 2008 metais, valstybės skola dar daugiau, palūkanos, kuriomis skolintasi 2-3 kartus didesnės nei apskritai valstybėms skolinama. 

Atrodytų, kad šioje situacijoje Seimas (kartu su Vyriausybe) turėtų svarstyti tik svarbiausius šaliai klausimus. Visų pirma, ieškoti būdų, kaip mažinti ar bent pristabdyti dramatiškai augančią bedarbystę, priminsiu apie tūkstantis bedarbių per dieną, dėl ko nuolat rūpinasi ir ieško sprendimų visų šalių vadovai; kaip padėti smulkiam ir vidutiniam verslui, ką daro visų šalių vyriausybės ir parlamentai; kaip pažaboti bankų godumą ir lupikautojiškas palūkanas, kuriomis skolinasi A.Kubiliaus Vyriausybė. Net paskutinis The Economist stebisi, kodėl Lietuvos Vyriausybė 3-4 kartus brangiau skolinasi iš komercinių bankų, o ne pigiau iš TVF. Ar Lietuva pati turtingiausia ES, ar ji pajėgi bus kasmet tik skolos aptarnavimui sumokėti beveik po 2 mlrd litų?

Bedarbystės mažinimas, ekonomikos skatinimas, bankininkų apetitų pažabojimas - pagrindinės temos nuolat A.Merkel, G.Braunas, N.Sarkozy, Ch.Zapatero, praktiškai visų šalių lyderių bei jų parlamentų darbotvarkėse šiuo ekonomikos sunkmečiu. O ką svarsto Lietuvos Seimas, pavyzdžiui, šiandien spalio 22-ją dieną? Ogi nieko bendra su šiomis temomis neturinčius klausimus – iki pietų Seimo nariai varžėsi populizmo varžybose, kurios vadinasi parlamentarų išlaidų sumažinimas, taisė Seimo statutą, dievagojosi, jog norėtų taupyti, bet esą nei statutas, nei Konstitucija to neleidžia daryti...

 

Europarlamentaras Vytautas Landsbergis straipsnyje “Vėl parduoda?” teigia, (jeigu teisingai supratau), jog tai daro Vakarai – JAV, mažinanti dėmesį Rytų Vidurio Europai, Vokietija, per daug bendradarbiaujanti su Rusija, ir net Lenkijos užsienio reikalų ministras, neva atsiribodamas nuo bendradarbiavimo su Lietuva. Jis taip pat pasiremia gana išraiškingomis istorinėmis analogijomis, prisimena 1996 metų Čikagos konferenciją (šių eilučių autorius taip pat ten dalyvavo) ir to meto Vakarų ir net JAV dvejones dėl Baltijos šalių priėmimo į NATO.

Iš tiesų pokyčiai vykstantys šiuo metu geopolitinėje erdvėje negali būti nepastebėti, tačiau, mano požiūriu, jų nereikėtų ir sureikšminti. Barako Obamos administracija dar tik ieško savo užsienio politikos, ES po Lisabonos formuos naujas struktūras, kurios skirtos ir stipresnei bei vieningai sąjungos užsienio politikai, formuojama nauja Europos Komisija.

Labai daug kalbėjęs prieš Seimo rinkimus apie strateginį mąstymą, Lietuvos vizijas, poreikį remtis kitų šalių patirtimi, A.Kubilius kartu su savo kabinetu daugiau kaip pusmečio valdymo praktikoje pademonstravo visiškai priešingas savybes.

 Iš tiesų paaiškėjo, kad nebuvo nei strategijos, nei mąstymo, o tik chaotiški sprendimai, kas atvedė į visišką Vyriausybės neveiksnumą ir pasimetimą. Pasibaigus Prezidento rinkimams, susidaro įspūdis, kad Vyriausybė apskritai jokių sprendimų nepriima, o tiesiog laukia išrinktosios Prezidentės inauguracijos ir tolimesnių nurodymų. Matyt, tai suprasdami, to tikėjosi ir dauguma Lietuvos žmonių, pirmajame rinkimų ture balsavę už D.Grybauskaitę.