Taip teigia konservatorius K.Masiulis, pakeliui „išaiškinęs“, kad tarp tų jau liksiančių dviejų, vis tiek  pati geriausia partija yra būtent jo, konservatorių – krikdemų.

     Tačiau panagrinėkime argumentus, kuriais jis remiasi. Pirma, jam atrodo, jog Lietuva orientuojasi šiuo požiūriu į JAV, Jungtinę Karalystę, Prancūziją, Ispaniją ir Vokietiją. Šis argumentas yra silpnokas, nes tarp šių paminėtų šalių tik JAV turi grynai dvipartinę sistemą, visos kitos – tris, keturias ar net penkias partijas, kurios laimi rinkimus parlamente ar savivaldybėse. Be to, manau, kad Lietuvai ir pagal jos dydį, rinkėjų skaičių, ir pagal rinkimų sistemas, pagaliau istoriją bei socialinę sanklodą daug artimesnis yra skandinaviškas daugpartinis, trijų – penkių partijų modelis.
     Antrasis K.Masiulio argumentas – esą „brandžios“ demokratijos požymis yra partijų skaičiaus mažėjimas, rinkėjų tapatinimasis su jų ideologija ir vertybėmis. Su tuo taip pat vargu ar galima sutikti, nes ir trijų, ne tik dviejų, o ir didesnis partijų kiekis demokratijos kokybės nepablogina, jos visos gali turėti savo vertybių sistemą bei ideologijas. Didesnis politinių partijų kiekis tik padidina konkurenciją bei priverčia išgryninti savo vertybių sistemą.

    Tie, kas dar domisi užsienio politika, turbūt pastebėjo vakarykštį Lietuvos ir Rusijos diplomatijos vadovų apsikeitimą nelabai diplomatiškais, jei nepasakyti stipriau, pareiškimais. Pradžioje A.Ažubalis pareiškė, jog dvišaliame susitikime pasakęs S.Lavrovui, jog „okupacijos klausimas yra, buvo ir išliks mūsų darbotvarkėje, Lietuvos darbotvarkėje“. Tačiau tai labai nustebino Rusijos užsienio reikalų ministrą S.Lavrovą: „jei ši diskusijos vieta leidžiam jam (A.Ažubaliui) eiti prie mikrofono ir kalbėti, kad pareikalavo manęs atsiprašymo už okupaciją, tai aš palieku tai jo sąžinei“.

    Lietuvos užsienio reikalų ministerija, tuoj pat po šio S.Lavrovo nusistebėjimo, išplatino pareiškimą, kuriame „ministras (A.Ažubalis) stebisi, kad Rusijos ambasados darbuotojai dezinformuoja savo vadovą apie tai, ką Lietuvos užsienio reikalų ministras kalbėjo su Lietuvos žiniasklaida“. Vis tik neaiškumas lieka – ar okupacijos ir ypač jos žalos Lietuvai atlyginimo klausimą A.Ažubalis S.Lavrovui kėlė, kaip tai jį įpareigoja įstatymas, ar nekėlė? Įstatymas, kuris vadinasi „Dėl SSSR okupacijos žalos atlyginimo“ ir kurį konservatoriai paskubomis prastūmė jau kadencijos pabaigoje 2000-jų metų spalį. Kuris, beje, ilgam mūsų santykius su Rusija sukomplikavo ir tebekomplikuoja lig šiol. Įstatymas, kurio nevykdymu tas pats A.Ažubalis, būdamas opozicijoje nuolat ir su ypatingu užsidegimu kaltindavo socialdemokratus…

     Kuomet dabartinė valdančioji dauguma įnirtingai daužė prieš tai buvusios Vyriausybės paruoštą atominės elektrinės projektą, Rusija intensyviai ruošėsi ir realiai pradėjo statyti AE Kaliningrade ir Baltarusijoje. Pradinė  premjero A.Kubiliaus reakcija į tai buvo atsaini, esą čia nerimta, nelogiška, čia  propaganda, „jie neturės kur eksportuoti elektros energijos“ ir pan. Po to, jau po metų, o ypač dabar, pamačius, jog kaimyninių  šalių, Rusijos ir Baltarusijos, planai turėti savo atomines elektrines prie pat Lietuvos sienų jau virsta kūnu, pradėta šnekėti, jog esą jos tokios nesaugios, kad Europa neleis jų statyti. O Lietuvos valdžia  esą padarys viską, kad to neleistų, kovos kartu su visa Europos Sąjunga ir pan.

     Tai ypač juokinga, jei ne graudu, pamačius kaip sėkmingai ir greitai Rusija su Vokietija, nepaisant formalių ir vangių kai kurių Skandinavijos šalių protestų, pastatė ir paleido dujotiekį Nordstream. Ar Vokietija, kaip įtakingiausia ES šalis, o dabar ir artima Rusijos energetinė partnerė, taip pat pritars Lietuvos ketinimams drausti statyti AE Kaliningrade? Ar tik tas pats Nordstream nebus kaip nors panaudotas Kaliningrado AE pagamintos elektros energijos eksportui į tą pačią Vokietiją, o gal ir į kitas ES šalis?

     Premjerui A.Kubiliui nesuvaldžius emocijų ir apkaltinus ekonomikos ekspertus, esą šie neskaito „The Economist“ ir kitų panašių  leidinių bei nesupranta sudėtingos pasaulio ekonomikos situacijos, jau daugeliui ir anksčiau gana akivaizdūs šios Vyriausybės išsikvėpimo požymiai, tik  dar paryškėjo. Vietoje to, kad išdėstyti kokius nors rimtesnius argumentus dėl minimalaus atlyginimo ar bent jau pagrįsti Vyriausybės poziciją (jei tokia apskritai yra), užsipulti net tokie šios Vyriausybės politikos palaikytojai, bent jau prieš pora metų, kaip G.Nausėda.

    Išsikvėpimą  patvirtina ir  šios Vyriausybės teikiami projektai Seimui – atrodytų, kad šalies ūkyje viskas tvarkoj, bedarbystės nėra, socialinių problemų taip pat, augančios šilumos kainos – nesvarbu. Seimas svarsto  iš esmės pataisų  pataisėles, daugiausia smulkias valdymo reformas, skirtas savų, tegul ir nelabai kompetentingų, dar neįdarbintų, partiečių paskyrimui – vienas žinybas jungiam, kitas steigiam. Neaišku ar tai garsiosios  „saulėlydžio“ komisijos projektai, tačiau iš Vyriausybės kanceliarijos pasitraukia (jau antras), šios komisijos pirmininkas G.Kazakevičius, tik neseniai „pakėlęs“ savo kvalifikaciją Naujoje Zelandijoje. Kaip visuomet pagal A.Kubilių, dėl šios kelionės, kurią atsisakė finansuoti Europos socialinio fondo agentūra, „kalti socialdemokratai“.

     Prezidentė D.Grybauskaitė prieš kelias savaites metiniame pranešime Seimui, pačioje pranešimo pabaigoje ironiškai pastebėjo: „Deja, senokai nieko negirdėjome apie biurokratijos saulėlydžio ir verslo saulėtekio iniciatorių laimėjimus ar bent pasiūlymus“.

    Ir iš tiesų, dar opozicijoje, o ypač nuo 2008-jų rinkimų kampanijos pamėgtas konservatorių lyderio A.Kubiliaus propagandinis šūkis, kažkaip nejučia  pradingo iš jo kalbų arsenalo... Kad biurokratijos „saulėlydis“ yra tik propaganda rinkimams, niekada neabejojau. Dar prieš pora metų, dėl neaiškių priežasčių  pasitraukus „saulėlydžio“ komisijos  pirmininkui A.Milakniui, parašiau blogą „Saulėlydžio saulėlydis“. Jau tuomet neabejojau, jog visa ši neva biurokratijai mažinti ir verslo sąlygoms gerinti skirta kampanija kartu su įkurta „saulėlydžio“ komisija žlugs, net neprasidėjusi. Tačiau realybė pranoko net ir mano kuklias prognozes – biurokratija su visomis jos žinomomis pasekmėmis ne tik nenukentėjo, bet dar ir suklestėjo.

     Prieš keletą mėnesių, lankydamasis Romoje, patyriau, jog italai, ypač teatro žinovai, labai vertina ir žavisi E.Nekrošiaus pastatymais. Tiesa tai jau žinojau ir anksčiau, nes teko dalyvauti E.Nekrošiaus „Dėdės Vanios“ premjeroje prieš gerokus septynetą ar aštuonetą metų. Tačiau šįsyk prie mūsų lietuviškos kompanijos picerijoje priėjo jaunas oficiantas ir paklausė, iš kur esame atvykę ir kokia kalba kalbame. Pradėjome aiškinti, jog esame iš Lietuvos, kur ta Lietuva yra ir pan. Jaunuolis pertraukė (vėliau paaiškėjo, jog jis yra režisūros instituto studentas) ir pasakė, jog Lietuvą žinąs ir net sostinę Vilnių, tačiau daugiausiai pažįstas dėl E.Nekrošiaus pastatytų spektaklių pagal A.Čechovą. Jis laikantis E.Nekrošių genialiu režisieriumi, o taip pat dar mokosi rusų kalbos, nes norėtų originalo kalba paskaityti Čecovą, Dostojevskį, kitus rusų klasikus...

    Šį epizodą prisiminiau po istoriko A.Tylos pasisakymo Seime, minint Gedulo ir Vilties dieną. „Šia proga“ – apgailestavo profesorius – „kad Lietuvos nacionaliniai teatrai tebesprendžia „Dėdės Vanios“, „Vyšnių sodo“ pergyvenimus, bet neranda laiko ir vietos bei tematikos šiai mūsų dramai (tremties – aut.past.) pavaizduoti dramaturgijoje ir scenoje“.

    Panašaus pasažo, kaip jau įprasta, deja, mūsų minėjimams, galima būtų tikėtis iš kokio nors populisto - politiko, bet ne iš universiteto profesoriaus... Manau, kad mano sutiktas Romoje jaunuolis būtų labai nustebęs, išgirdęs tokį E.Nekrošiaus  kūrybos įvertinimą.

     Ilgai maitinę tautą pažadais dėl euro įvedimo 2014-iais, valdantieji pradėjo kelti rankas ir palengva, kaip ir daugelį kitų sprendimų, nukėlinėti vėlesniam laikui ir, aišku, kitoms valdžioms. Tiesa, Premjeras A.Kubilius atkakliai tvirtina, jog Lietuva vis tiek sieks tikslo įsivesti eurą 2014-aisiais. Taip jis kalba greičiausiai todėl, kad atsidūręs opozicijoje po 2012-jų Seimo rinkimų, galėtų kaltinti naująją valdžią „ambicingų tikslų“ atsisakymu ir pan.

    Tačiau yra ir kita priežastis verčianti jį taip kalbėti. Juk visa dabartinė šios dešiniųjų koalicijos  finansų politika, ir pirmiausia mokesčių padidinimas arba „naktinė“ reforma, diržų veržimas, brangus skolinimasis ir kiti šios Vyriausybės sprendimai, žlugdantys šalies ekonomiką ir žmonių pragyvenimo sąlygas, tampa iš esmės beprasmiais, jei nepasakyti griežčiau. Visi sprendimai, kaip prisimename,  buvo motyvuojami „šventu“ euro įvedimo tikslu, o darbo vietų išsaugojimas, ekonomikos, smulkaus ir vidutinio verslo, kuris nuo „naktinės“ reformos nukentėjo daugiausiai, skatinimas, buvo visiškai pamiršti.

    Pagalvokime, ar būtų šalies situacija šiandien kitokia, jei nebūtų „naktinės“ mokesčių reformos?  Ar būtume mažiau surinkę mokesčių, ar būtų tiek padidėjusi „šešėlinė“ ekonomika“, ar būtume tiek praradę darbo vietų?

    Šiuo atveju tenka pritarti Prezidentei, kuri teigia, jog „iš viso spekuliuoti euro įvedimo datomis niekam nereikėtų, kai Lietuva pribręs, tuomet ir įsives, kai bus jai, Lietuvai, naudingiausia“. Pridėkime prie viso to ir situaciją kai kuriose eurozonos šalyse bei apskritai ES pasirengimą eurozoną plėsti... Manau, kad tokios Prezidentės  išsakytos  pozicijos reikėjo laikytis nuo pat šios valdžios kadencijos pradžios. Tuomet nereikėtų aukoti žmonių pragyvenimo lygio, galimybių, verslo sąlygų ir t.t.

     Į šį klausimą galima būtų trumpai ir iš karto atsakyti – greičiausiai ne. Šalies energetikos strategija  A.Sekmoko pristatytas Seimui dokumentas tikrai netaps, nes juo paprasčiausiai nesiekiama ilgalaikio,  platesnio sutarimo tarp partijų, nevyriausybinių organizacijų, profsąjungų, verslo ar visuomenės. Todėl tai viso labo tik priešrinkiminis propagandinis konservatorių tekstas. Jis nebuvo nei svarstomas, nei derinamas su kitomis, ypač opozicinėmis politinėmis jėgomis, kurios po 2012 formuos naują valdančiąją daugumą ir Vyriausybę. Ką jau kalbėti apie 2030 ar 2050-uosius metus... Neteko girdėti dėl šio teikiamo dokumento net ir dabartinių konservatorių koalicijos partnerių abiejų liberalų partijų nuomonės. Greičiausiai jų net nebuvo atsiklausta, o jie patys – jaunesnieji koalicijos partneriai, kaip ir „naktinės“ mokesčių reformos metu, kukliai nutylėjo.

    Neteko girdėti, kad Seimui pateiktoji strategija būtų svarstoma su  šios srities mokslininkais, ekspertais, specialistais. Nebuvo ir konferencijų ar platesnių diskusijų. Tekstas buvo parengtas akivaizdžiai net ir energetikos specialistų stokojančioje energetikos ministerijoje arba, kitaip sakant, tai  - tiesiog dar vienas biurokratų kūrinys. Panašu, dar ir vienpartinis.