Nieko per trejetą savo veiklos metų iš esmės nenuveikusi vyriausybė, atrodo, pradėjo „veiklą“. Tiesa, piarinę arba įvaizdžio gerinimo. Pradžioje po bankinių ekspertų „paruošiamojo“ darbo – esą viskas gerėja, tik dar pasitaiko „problemėlių“, tokių kaip nemažėjanti emigracija ar nedarbas, tačiau visa kita sparčiai ir netikėtai sparčiai auga, net prieš jų, bankininkų, prognozes.
Pradžioje paskelbiami palengva kylantys konservatorių reitingai, o kitą dieną (pagaliau) ir paties jų lyderio Premjero A.Kubiliaus. Paslaugus politologas paaiškina kodėl. Esą, aiškina T.Janeliūnas, Premjerui „šiek tiek populiarumo gal būt pridavė laimėjimas konservatorių partijos viduje“. Šiame paaiškinime logikos jokios nėra, nes, anot tų pačių tyrimų, Premjeru geriausiai tinka I.Degutienė, pralaimėjusi partijos rinkimus A.Kubiliui, nors tas pats politologas aiškina, jog ji vis tiek „nėra taip ryškiai matoma alternatyva jam“. Šiuo atveju, kone triskart didesnis tos pačios I.Degutienės reitingas, pagal T.Janeliūną, nėra alternatyva. Kaip sakoma, vienur reitingas gerai, kitur nieko nereiškia.
Nepaisant įvaizdžio gerinimo pastangų (o jeigu tiek būtų valstybės darbams...), jokių tikrų pasiekimų nematyti. Valstybės skola padvigubinta, Sodros jau net septynis kartus didesnė, nei 2008 metais perėmė dabartinė valdančioji dauguma. Nors tuomet tuo buvo pagrįsta visa „naktinė“ mokesčių reforma, sudavusi realų krizinį smūgį šalies ekonomikai. Šiandien visi makroekonominiai rodikliai keleriopai blogesni ir niekas neaiškina, jog dėl to valstybė negalės pasiskolinti... Pagaliau ir krizė baigėsi, tai ką čia aiškinti.
Apie energetiką sunku ir kalbėti, nes realybėje nepajudėjo jokie projektai. Nepaisant didelio Vyriausybės džiaugsmo, esą sukurta konkurencinga elektros energijos rinka, kainos vartotojams tik šiemet išaugo trečdaliu. Dramatiškai auga ir augs , deja, šilumos (aišku, ir dujų) kainos, nepaisant „didvyriškos“ konservatorių kovos prieš Gazpromą. Atominės elektrinės kaimyninėse šalyse, nepaisant energetikos ministro, o ir Premjero „netikėjimo“ statomos (jau statomos) mūsų pasienyje ir pašonėje vis sparčiau, kai mes dar tik su kažkuo deramės. Vargu ar čia gali geriau įvertinti, nei šalies vadovė – griauti A.Kubiliaus Vyriausybei iš tiesų sekasi daug geriau nei statyti... Tiesa sakant, statyti apskritai nesiseka, nes nepastatyta nieko.
Europinius suskystintų dujų terminalo pinigus pasiėmė latviai, nes greičiau paruošė projektą ir sugebėjo įtikinti Europos Komisiją, o mes vis šnekame apie galimą projektą, mažo, o gal didelio terminalo, vėl pasamdėme (jau kažkelintą) „patarėją“, aišku, nepigiai... Bet ką čia skaičiuosi, pinigai tai iš biudžeto. Bet kastuvo, kuris simbolizuotų bent jau statybų pradžią, anot Prezidentės, kaip nėra, taip nėra. Nei ant Kiaulės nugaros, nei kur kitur.
Apie namų renovaciją, matyt, jau ir kalbėti neįdomu. Net pats aplinkos ministras nekalba ir net nesiginčija, vangiai atsimušinėdamas Vyriausybės valandose į Seimo narių klausimus. O kam? Kad renovacija užstrigusi beviltiškai ir nebus pradėta iki šios Vyriausybės kadencijos pabaigos, matyt, niekam nekyla abejonių. Na gal dar A.Valinskas tiki...
Bedarbystė, kad ir kiek manipuliuotum statistika, beskaičiuotum mažėjančias nuošimčių dešimtąsias, tvirtai stovi „savo vietoje“ ir, ko gero, tai nėra šiai Vyriausybei net kokia nors problema. Kaip ir emigracija. Be to visada atsiras komentatoriai, kurie parems paties Premjero nuomonę, esą emigracija nėra jau taip labai blogai arba tik blogai. Tiesa, emigruoja ne tik žmonės su kompetencija, išsilavinimu, atitinkamomis pasekmėmis jau artimiausioje ateityje, bet ir lietuviškas kapitalas. Kol vaikytasi brangių, nemažai biudžetui kainavusių, Barclays investicijų, milijardai lietuviško kapitalo jau svetur, vietoje to, kad dirbtų Lietuvoje. Na, bet čia oligarchų, o ne Vyriausybės problemos, be to konservatoriams užsieniečiai visuomet buvo mielesni... O strateginis investuotojas iš užsienio į IAE ateis, aišku, beveik labdaros pagrindais. Ir niekas nieko niekam nekainuos.
Bet reitingai kyla. Ir kils, neabejoju. Ir atsiras vis daugiau „nešališkų“ aiškintojų, kurie tai paaiškins. Ir visai nesvarbu, logiškai ar ne.
Paskutiniai straipsniai
Kirkilo dėsniai
Centrizmas politikoje nėra sėdėjimas ant dviejų kėdžių. Tai tiesiog būdas išlaikyti tą pačią kėdę ir prie kairiųjų, ir prie dešiniųjų.
Nuorodos
